Kaip susirasti internatūros vietą Vokietijoje ir kaip man sekėsi pirmą savaitę Erfurte

Kodėl toks blogo pavadinimas?

Sukau galvą, kaip gudriai užvadinus šitą blogą, ir prisukau iki to, kad žodis "medialiai", reiškiantis "vidinėje pusėje" ir naudojamas medikų, pavyzdžiui, apibūdinti kokio nors dalyko anatominę lokalizaciją, savyje turi žodį "media" - iš anglų kalbos "žiniasklaida", o blogą greičiausiai galime priskirti žiniasklaidai. Tai tiek to gudrumo.

Kodėl nusprendžiau pradėti rašyti šitą blogą?

Pradėjau skaityti kursiokių blogus apie jų nuotykius atliekant praktiką Klaipėdoje, tada supratau, kad pati patiriu ne ką mažiau tų nuotykių ir galbūt apie juos būtų įdomu pasiskaityti kitiems, ypač jaunesniems medikams, galvojantiems atlikti praktiką užsienyje. Blogą rašyti seniai norėjau ir net bandžiau ne vieną kartą, bet dažniausiai ne konkrečia tema, o tiesiog apie viską iš eilės. Todėl manau, kad turėdama ganėtinai konkrečią temą - pradedančios medikės įspūdžiai praktikoje - sugebėsiu palaikyti blogą gyvą. Na, o jei ne, tai ką darysi :) 

Kaip aš susiradau šitą praktikos vietą Vokietijoje?

O gi labai paprastai - nuėjau į Google (tiesa, girdėjau, kad Vokietijoje oficialiai priėmė žodį "gūglinti" (googeln) kaip vartotiną, bet reiktų pasidomėti, ar tai tikrai tiesa) ir susiradau visokių Vokietijos ligoninių puslapius (paieškoje rašiau Krankenhaus/Klinikum ir miesto pavadinimą arba žodį PJ (praktikos metai)/Famulatur (praktika, turint omenyje jaunesnių kursų studentus). Tada tiesiog įlindus į ligoninių puslapius susirasdavau informaciją studentams, ji paprastai ir būdavo po antrašte PJ/Famulatur arba kartais Ausbildung/Weiterbildung. Ten paprastai būdavo surašyta, ką studentas gaus atlikdamas praktiką toje ligoninėje - apgyvendinimą, maistą, kiek pinigų ar automobilio stovėjimo vietą (šitą siūlė beveik visos ligoninės). O taip pat būdavo nurodytas žmogus, į kurį reikia kreiptis norint atlikti praktiką. Ten nieko nebūdavo užsiminta apie užsieniečius, informacija skirta vokiečiams, tačiau tai netrukdo parašyti emeilo ir paklausti, ar tave priimtų. Taigi sumoje parašiau gal 50 emeilų. Vokiečiai kartais labai lėtai atrašinėja į emeilus... Pasitaikė ir atrašiusių po dviejų mėnesių. Taigi geriau pradėti rašinėti kuo anksčiau. 

Teigiamai atrašiusių buvo daug, bet kai kurie, pavyzdžiui, parašydavo: galime priimti, bet pinigų neduosime. Ir panašiai. Nors tinklapyje būdavo aiškiai prašyta, kad pinigų duoda. Kadangi atsakymų sulaukiau daug, tai buvo ir iš ko pasirinkti. Remdamasi duodamomis sąlygomis bei tuo, kad didesnis miestas, išsirinkau Erfurtą. Labai gaila, bet vėliau, kai sutartys buvo pasirašytos, sulaukiau emeilo iš Bonos, kuri siūlė labai panašias sąlygas, tačiau buvo jau per vėlu. Taigi darsyk pakartosiu, kad reikia vokiečiams rašyti kuo anksčiau, mat jų atrašymo laikas varijuoja nuo 2 savaičių iki 2 mėnesių, o susitarti reikia daugiau nei vieno emeilo. Aš pradėjau rašyti spalio mėnesį, bet siūlau pradėti jau vasarą po 5 kurso :)

Paskui emeilu viską susitarėm, kur kada atvykti, ką atsivežti ir taip toliau. Dokumentų jokių ypatingų nereikėjo, nebent pažymos iš daktaro bei skiepų paso, tačiau ir tų neprašė, kol pati nepaklausiau, ar nereik atsivežti. 

Žodžiu, jokios gudrybės čia nėra ir praktiką susirasti labai lengva. O universitetas labai palankiai išleidžia, tereikės atsivežti dokumentą su Vokietijos ligoninės atspaudu ir direktoriaus parašu, kad atlikau praktiką ir trumpai ką veikiau jos metu. 

Pirma savaitė Erfurte

Kadangi jau praėjo savaitė, o įspūdžių per ją susirinkau be galo daug, aprašysiu keletą įdomesnių dalykėlių. 

Pirmiausia, į praktiką reikia ateiti nuo 7h. Tai yra kankinantis dalykas, tačiau, jei nueini anksti miegoti, tai visai pusėtinai pakenčiama. Juolab, kad čia man iki ligoninės yra 10min kelionė, o Vilniuje būtų 50min! Oficialiai darbo diena baigiasi 15.30 - kaip daktarams, nors sutartyje parašyta, kad per savaitę turėtume dirbti 40 valandų, vadinasi po 8 valandas per dieną. Kas įdomiausia, gavome tokį "pypsiuką", su kuriuo turime pasižymėti atėję ir išeidami iš darbo, taigi bus matoma visa ataskaita, kiek valandų realiai išbuvom ligoninėje per savaitę. Sakau "mes", nes praktiką atlieku kartu su draugu, tačiau mes visad būsime skirtinguose skyriuose, nes jie leidžia viename skyriuje vienu metu būti tik vienam PJ'leriui (taip jie trumpina interną - PJ=Praktisches Jahr, o -ler galūnė, taigi internas yra PĖjotLERis :). 

Penktadienį atėjau į tramvajaus stotelę ir ant švieslentės degė: 3 Stau. Tai reiškia, kad 3 tramvajus, kuris man reikalingas, yra kamštyje. Bet tai dar ne viskas. Staiga stotelė PRABILO moterišku balsu, kuris dar ir nusikosėjo porą kartų (girdėjo visose miesto stotelėse buvę žmonės). Pranešė, kad įvyko eismo nelaimė ir tramvajus neatvažiuos. Ką gi. Įlipau į kitą tramvajų ir nuvažiavusi iki paskutinės stotelės, kuri sutampa su mano 3 tramvajumi ir tada pėdinau pėsčiomis. Be jokio žemėlapio, tiesiog su nuojauta. Mat palei bėgius eiti neišeina, nėra jokio tako, tai teko eiti gatvėmis ir įsivaizduoti, kad maždaug lygiagrečiai eina bėgiai. Pasisekė gan gerai, bet, aišku, pypsiuku papypsėjau tik 7.20.

Be pypsiukų dar gavome ir spintutes su rakteliais - net 2 spintutės vienam žmogui, nes vienoje laikai savo daikčiukus bei batus, rūbus persirengimui, o į kitą atkeliauja nauji rūbai. Kasdien rūbus reikia keisti. Pirmu ypu gavau 10 marškinėlių ir 10 kelnių, bet tik vieną chalatą. Kol kas naujų rūbų į spintelę neįdėjo, tai ir vaikštau su tuo pačiu chalatu, nors išpurvinau rankovę kažkuo jau... Tikiuos pavyks kažkaip susiveikti naują chalatą pirmadienį. 

Ir pagaliau medicininiai dalykai! Per pirmas 4 praktikos dienas sugebėjau patirti ir nuveikti turbūt daugiau, nei per visas studijas. 

Pirmą dieną gavau atlikti makšties ir gimdos kaklelio apčiuopą. Mane labiausiai stebino faktas, kad pacientė visiškai be problemų sutiko, kad studentė ją čiupinėtų. Matyt, todėl, kad dėl mano vienodos aprangos su gydytojais, susidaro iliuzija, kad ir aš normali gydytoja. Ir ypač kai daktaras sako: "mano kolegė jus apžiūrės". Paskui dar prisižiūrėjau visokių pacienčių, nes buvau su daktaru ambulatorijoje. O popiet buvo atliekamas Cezario pjūvis, gimė sveikas berniukas, taigi su labai geromis emocijomis baigiau darbo dieną. Ir visiškai neprailgo.

Kitą dieną praleidau ambulatorinėje operacinėje, kur dar nieko neasistavau (operacijos dauguma mažytės, tai net ir nėra ką ten labai asistuoti). Tačiau gavau darbo reguliuoti operacinės apšvietimą, nes histeroskopuojant kartais reikia išjungti šviesas. Plius padėdavau užkelti pacientės kojas ant atramų ir taip toliau. Jaučiausi bent kažką veikianti, užtat neprailgo. Be to, turėjome pacientę su dviem gimdomis (jai tik dabar tai buvo aptikta), iš kurių viena buvo su nėštumu. Gimdos pertvara yra ganėtinai dažna būklė lyginant su pilnai atskirtomis dviem gimdomis (yra du gimdos kakleliai, tačiau tik viena makštis). Daktaras, dirbantis ginekologu 20 metų, dar nebuvo matęs moters su dviem gimdomis. Taigi man ganėtinai pasisekė iškart pamatyti tokį atvejį. Dar antrąją dieną pamačiau natūralų gimdymą - jis buvo visiškai sėkmingas, moteriai net nieko nereikėjo susiūti po gimdymo. 

Trečiąją dieną asistavau dviejose operacijose. Pirmoji buvo kiaušidės tumoro šalinimas - per atvirą pjūvį. Chirurgas besiūdamas paklausė, ar esu siuvusi žaizdą/pjūvį kada nors, pasakiau, kad ne, tik ant plastiko treniravusis kažkiek (na, per tą chirurgijos-laparoskopijos atsiskaitymą, taigi realiai vos keletas valandų siuvimo ant putoplasto gabalų). O chirurgas vis tiek sako: "imk adatą ir tu susiūk poodį". WHAT??? Taigi sakiau, kad nesiuvus ever! Bet čia tik mano mintys tokios buvo, o progos praleisti neketinau, tad pasirengiau siūti, kad ir kaip neišeitų. Bet prieš tai kažkaip nesąmoningai pasitaisiau veido kaukę, mat labai į akis lindo (per aukštai užsirišau, matyt). Tada seselė-asistentė panikos kupinu balsu sušuko: "STERILUMO PAŽEIDIMAS! ATSITRAUK!" Na ką, teko atsitraukti. Žinojau, kad negalima liesti veido srities ir net kaklo srities link negalima rankų kreipti - visada vien ties krūtine/juosmeniu laikyti jas, žemiau nei juosmuo irgi negalima. Tačiau kažkaip nesąmoningai taip gavosi, taigi praradau progą susiūti poodį. Kita operacija buvo dubens dugno - vadinasi, senai moteriai nusileidusi makštis ir gimda, ir reikia jas pritvirtinti/sutvirtinti. Šičia asistuoti buvo klaikiai nepatogu fiziškai, mat turėjau įtilpti tarp chirurgo ir pacientės kojos bei tokioje pozicijoje sugebėti abiem rankomis laikyti įvairius instrumentus ir kai kuriuos iš jų su jėga. Tai daryti buvo ypač nepatogu kaire ranka, mat ji (juolab riešas) nėra itin išlavinta fiziškai. Visa tai truko apie valandą, Paskui skaudėjo kojas, nugarą ir rankas. Blogiausia, kad kojų ir nugaros pozicijos praktiškai negalima pakeisti visą valandą. 

Kitą dieną asistavau 3 operacijose, buvo jau kiek lengviau, bet fiziškai išsunkė. Tik buvo dar įdomiau, nes teko ir elektros srovę paleidinėti prideginant kraujagysles, ir siūlus nukirpinėti, ir taip toliau.

Išėjo be galo ilgas tekstas, bet gal kažkas jį įveikė. Tuos sveikinu :) Kitus kartus rašysiu trumpiau, nes turbūt bus mažiau įspūdžių. Pradžia visada įspūdingiausia. Dar pridedu kelias Erfurto nuotraukas. 

Tai tiek ;)